Švino rūgšties baterijos turi daugiau nei 100 metų istoriją ir paprastai laikosi senų idėjų bei veikimo procedūrų visame pasaulyje: įkrovimo ir iškrovimo greitis yra 0,1 C (C yra akumuliatoriaus talpa), o tarnavimo laikas yra ilgesnis. Siekdamas išspręsti greito įkrovimo problemą, amerikietis ponas Maksas 1967 m. Paskelbė pasauliui savo tyrimų rezultatus, įkraudamas akumuliatorių, kurio impulsų srovė didesnė nei 1C, ir išsikrovęs, kai protarpinis įkrovimas. Iškrovimas yra naudingas siekiant pašalinti poliarizaciją, sumažinti elektrolito temperatūrą ir pagerinti plokštės gebėjimą priimti elektros krūvius.
Kai kuriems mano šalies mokslo ir technologijų darbuotojams pavyko pagaminti įvairių markių greitus įkroviklius pagal tris pono Maxo&39 įstatymus maždaug 1969 m. Įkrovimo ciklo procesas yra: didelės srovės impulsų įkrovimas → įkrovimo kelio nutraukimas → trumpalaikis akumuliatoriaus išsikrovimas → sustabdyti iškrovimą → prijungti įkrovimo kelią → didelės srovės impulsinis įkrovimas ...
Maždaug 2000 metais kai kurie žmonės šį principą pritaikė elektromobilių įkrovikliams. Įkrovimo metu įkrovimo kelias nebuvo nutrauktas, o akumuliatorius buvo trumpai sujungtas su mažu rezistoriumi, kad akimirksniu išsikrautų. Kadangi trumpojo jungimo metu įkrovimo kelias nenutraukiamas, įkrovimo kelyje nuosekliai prijungiama induktyvumas. Paprastai jis trumpai sujungiamas per 1 sekundę 3-5 milisekundėms (1 sekundė=1000 milisekundžių). Kadangi induktoriaus srovė negali šokinėti, trumpojo jungimo laikas yra trumpas, o tai gali apsaugoti įkroviklio galios keitimo dalį. Jei įkrovimo srovės kryptis vadinama teigiama, iškrovimas natūraliai taps neigiamas, o terminas&- neigiamo impulso įkroviklis &. pasirodo elektromobilių pramonėje, ir sakoma, kad tai gali prailginti akumuliatoriaus tarnavimo laiką ir pan.